Sabile piliakalnis buvo įkurtas ant dešinės Abavos upės slėnio šlaito, labai palankioje vietoje – kyšulys su natūraliais kliuviniais, kurie saugojo nuo trijų pusių, o atvirąją pusę stiprino griovys ir pylimas.

Pirmiausia galima išskirti dvi svarbias gyvenvietės periodus: XI–XIII a., kai buvo užimtas Sabiles piliakalnis, ir XIV–XVII a., kai šis regionas tapo priklausomas nuo Vokiečių feodalų, kurie perkėlė miesto centrą į naują vietą, tiesiai prie Abavos upės krantų.

Miesto vietoje taip pat buvo rasti keliolika pastatų, krosnių ir židinių, devynių duobių likučiai. Iš viso buvo rasta daugiau nei 1200 artefaktų, kurie liudija apie senovės Sabiles gyventojų užsiėmimus – įvairias amatus, prekybą ir žemdirbystę – ir pasakoja apie jų kasdienį gyvenimą bei kovas su įvairiais užkariautojais. Etniniu požiūriu, Sabiles ankstyvasis miestas gali būti laikomas apgyvendintu pirmame periode finų tautos grupės, livonų, nors kai kurie artefaktai rodo, kad livonai buvo asimiliuoti kuršių, o antrajame gyvenvietės etape dominuoja radiniai, būdingi kuršiams.

Jau 1868 m. laikraštyje „Latviešu Avīzes“ buvo paskelbta legenda apie Sabiles piliakalnį. Pasakojama, kad čia gyveno princesė, kuri pažadėjo ištekėti už to, kuris sugebės užsukti į kalną. Vienas vyras pasakė, kad tai įvykdys, bet paprašė, kad žirgas pirmiausia būtų leista pamatyti pilies kambarius. Kai žirgas buvo įvestas, jis išspjovė sierą ir ugnį, ir pilis su princesė sudegė. Pinigai, kurie liko po šio įvykio, buvo panaudoti pirmosios bažnyčios Sabile statybai.