Pasakojimai apie plėšiką Davidą, kuris uždegė netikras ugnis, kad apgautų laivus, atskleidžia ypatingą švyturio vietos paslaptį.

Jūros žemėlapiuose ši vieta vadinama Domkalnio kalnu, tai yra Baznīckalns [Bažnyčios kalnas]. Prieš statant Šlītere bokštą, Šlītere Zilie kalni [Mėlynųjų kalnų] šlaituose augo didžiulis ąžuolas, kuris buvo pažymėtas jūros žemėlapiuose. Šlītere bažnyčia, pastatyta Danijos vikingų, kelis šimtmečius buvo orientyras.

Šlītere bokštas, pastatytas iš riedulių 1849 m., kuris švyturiu tapo tik 1961 m., šiandien turėtų būti laikomas antru pagal senumą išlikusiu navigacijos objektu Latvijoje (pirmas – Ovīši švyturys).

Tai buvo vienas aukščiausių švyturių Baltijos pakrantėje (daugiau nei 100 m virš jūros lygio), nes 26 metrų aukščio bokštas buvo papildytas Šlītere Zilie kalni [Mėlynųjų kalnų] šlaitu, kuris kyla 76 m virš jūros lygio pastato pamate. Iš švyturio aukštumų buvo matomi Miķeļtornis, Ovīši, Kolka ir netgi Sarema švyturiai. Šlītere Zilie kalni [Mėlynųjų kalnų] šlaito aukštis taip pat paaiškina dar vieną ypatybę: nė vienas Latvijos švyturys nėra taip toli nuo jūros kaip šis (5,3 km).

1999 m. švyturio šviesos buvo išjungtos, o apšvietimo įrenginiai buvo demontuoti. Šviesos panaikinimas švyturyje nesukelia grėsmės navigacijos saugumui Šiaurės Kurzemoje, nes šiuolaikiniai laivai yra aprūpinti moderniais navigacijos prietaisais, todėl šviesos orientacijų skaičius gali būti sumažintas. Ankstesni švyturiai išlieka geru dienos orientyru žvejams.

Nuo 2002 m. švyturys tapo turizmo objektu Slītere nacionaliniame parke. Čia taip pat yra ekspozicija apie jūros švyturius Latvijoje, Baltijos šalyse ir visame pasaulyje.

Slītere nacionaliniame parke yra kelios pėsčiųjų, dviračių, valtinių ir automobilių ekskursijų trasos.